Meilė ir kas užstojo jai kelią

Ji prieina prie manęs ir sako: „Mūsų santykyje aš kartais nesijaučiu svarbi...“ Akių kampučiuose pamatau ašaras. 

Nežinau, suglumęs ar tiesiog prigautas pasijuntu. „Ar žinai, kaip tame galėčiau padėti?“ – bandau klausti. „Pasakyk tai“ – iškart pasigirsta atsakymas.

Sakinį „man esi svarbi“ įgarsinu žodžiais tik tam, kad pamatyčiau kaip toli ta tiesa yra nuo manęs... Nepatogumas atmieštas gėda mane nubloškia gilyn į save. Kas yra, kad negaliu atvira širdimi žiūrėti į akis? Ką dangsto mano nevalinga šypsena, kokias čia barikadas statau? Nuo ko ir ką aš saugau?

Staiga pajuntu ryšio ilgesį ir skausmą viduje. Atrodo, lyg belsčiausi į duris, už kurių – mažas kambarėlis, kimšte prikimštas mano slapčiausių jausmų. Tai mano vidinių būsenų kolekcija, kurią pradėjau dar nemokėdamas kalbėti. O durys net vibruoja nuo įtampos. Atrodo tereikia rankeną priliesti ir jos prasprogs su dideliu intensyvumu. Ir pelėsio kvapas su gilia drėgme ir užmirštomis manęs dalelėmis, užsandarintomis nuo neatmenamų laikų, pradės kilti į paviršių.

Taip ir atsitiko. Ir jau ne pirmas kartas, kai santykyje aš gaunu progą prisiliesti prie skausmo, kurį sau nenustoju kurti kas akimirką, stiprindamas savo „tamsaus sandėliuko“ sargybą. Nuo pat vaikystės – kai tik išmokau vinis kalti – aš tobulinu tą spyną, kalu papildomas duris, rezgu vis naują pabėgimo planą. Nuo ko? Nuo šilto, mylinčio, nuogo, atviro, tikro santykio su žmonėmis.

Ir mano akys patvino, kai tą įgarsinau žodžiais. Kai pasakiau, kad nesu pakankamai stiprus eiti į autentišką santykį. Kad neturiu aš įgūdžio atidaryti širdį ir išlaikyti ją atvertą kontakte su kitais. Ir tai sakydamas aš pastebiu, kad patenku į teritoriją, kurios dar nepažįstu. Prisiliečiu prie to, kas taip smarkiai manyje ir taip smarkiai nauja. Jaučiuosi lyg bandyčiau panaudoti savo kūno raumenį, kurio tiek laiko nenaudojau, kad pamiršau jog jį turiu.

Šita patirtis man padėjo pamatyti, kad susitikimas santykyje yra abipusis veiksmas. Ir dabar žiūrėdamas kitam į akis aš suprantu, kad mano intencija atnešti savęs tiek kiek sugebu į kasdienį mūsų pokalbį ar susitikimą akimis, priklauso nuo manęs. Ir tai kuria santykio tikrovę, kurioje gyvename.

Rašydamas šitą pažeidžiamumo sklidiną išgyvenimą aš klausiu savęs, kiek dar žmonių, be manęs, turi tokį tamsų sandėliuką savo viduje. Sandėliuką su daug daug daiktų viduje, kuriuos kadais tvirtai nusprendėm tenai pasidėti neribotam laikui ir jų nebenaudoti. Kas jei tarp tų visų daiktų yra palaidotas gebėjimas atpažinti savo giliausius troškimus? ..kurti intymų ryšį? ..pajusti meilę?