Su vyrais ir su moterimis praeitas savaites kruopščiai tyrinėjom, kaip viduje randasi impulsas išduoti savo gerovę vardan kito. Kaip gyvenimo sūkuryje vis pametam save ir galiausiai nebežinom, kur kitos būtybės noras, o kur savas. Kaip iki skausmo nugludintą empatiją mes esame įpratę naudot ne savo labui.
Paskutinio susitikimo metu kviečiau į praktiką, kuri vadinasi “gyvenimo kelias”. Trumpai dvejojęs supratau, kad nersiu ir aš į šią kelionę kartu su kitais. Kelionę iš nebūties į nebūtį, per visas svarbiausias gyvenimo fazes.
Įeinu į gyvenimą. Jaučiu nerimą. Kažkokį lengvą nerimą. Neaišku. Kiek baisu. Tada mane aplanko toks pasitikėjimas. Pasitikėjimas pasauliu. Šilta ir šviesu. Suprantu, kad šitą pasitikėjimo pasauliu jausmą, matyt, būsiu prateriojęs kažkur kelyje į suaugusių pasaulį.
Tampu vaikas. Jaučiu žaismingumą. Jaučiuos toks vaikiškas, naivus.. Bet geraširdiškas ir gyvas! Galiu kurti iš oro. Nereikia pastangų. Man kūryba yra žaidimas ir žaidimas yra kūryba. Kaip pasiilgau to būvio, kai viduje gimsta tikrovės, ir jas be atrankos dabar ir čia manifestuoju. Ir pasaulis turtėja.
Virstu jaunuoliu. Čia yra pokytis ir maištas. Čia yra pyktis. Išsiveržimas iš to, kas netenkina, į naują buvimą, naują kokybę. Norisi purtytis ir iškratyti tai, ko nespėjau paauglystėj. Išrėkt tą pyktį, kuris tuomet užstrigo už sukąstų dantų. Jaučiu tą pyktį aš dabar. Jaučiu, kaip mane purto - jau kelinti metai - tie emociniai paauglystės vaiduokliai, kurie savo tikrumu prilygsta skausmui, kurį jauti gavęs per galvą su irklu. Tokio tikrumo jie.
Suaugu. Romus tvirtumas čia. Jaučiu stiprybę ir vidinę galią savyje. Jaučiu, kaip mano veidas pasikeičia. Vieni raumenys atsipalaiduoja, kiti sutvirtėja. Jaučiu, kad stovėsena jau kita. Ir žinau, kas esu. Tiesiog žemiškai žinau. Ir tame žinojime jaučiu tvirtumą. Tas aiškus ir raminantis pagrindo jutimas kojų pėdomis. Man tai svarbus etapas, pastaraisiais metais gaunantis vis aukštesnę vietą mano dėmesio hierarchijoje.
Tampu senolis. Jaučiu ramybę. Stiprią ir gilią tokią. Nebėra įtampų, kurias jaučiau iki šiol. Ir norisi dalintis su pasauliu visu tuo, ką sukaupiau. Ir natūraliai paleisti visa, ko nespėjau. Lengvumas aplanko širdį, protą.. Dabar jau nebesudėtinga atsiverti kitam, nebeturiu ko slėpti. Nes jau žinau, ką reiškia užlipti į kalną ir pamatyti tą kitą papėdę.
Išeinu iš gyvenimo. Lėtai apsisuku, ir atidžiai pasižiūriu: mano gyvenimas - šios penkios patirtys. Ir viskas. Ir daugiau nieko. Tik tiek. Tikrai? Taip paprasta? Taip, tėra tik ši kelionė, iš kurios pasiimu viską, ką gebu pasiimti, ir praleidžiu visa kita. Tai negailestingas egzistencinis žaidimas, kuriame kiekvieną gyvenimo akimirką darau pasirinkimą, kuris nužudo tūkstantį kitų. Tai amžina kūryba, kurianti pasaulį ir pasaulio kuriama.
Tai kurkime. Tai žaiskime. Gerai?
Comentarios