Einu mišku. Naktis.
Už manęs dar 10 vyrų. Prieš mane dar 4.
Nežinau, kas laukia, tik žinau, kad pasitikiu.
Pasitikiu tais, kurie veda, ir tais kurie eina šalia.
Pasitikiu, kai priėję upę ir susikrovę visus rūbus į maišus besilaikydami vienos virvės, lipam į tekantį vandenį.
Paaiškėjus, kad upė gilesnė nei tikėjomės ir kad komandoj turim nemokančių plaukti, žaismingumą pakeičia nerimu nuspalvintas budrumas. Nebelieka laiko svajoti.
Kai jau įveikę upę, gręždami permirkusias klešnes dalinamės skirtingais patyrimais, pajaučiu ryšį.
Kai grįžtame namo 4 valandom vėliau nei suplanuota, iš nuovargio pametę bet kokių socialinių kaukių likučius, jaučiu gilų pasitikėjimą jais. Šitais vyrais.