Daryk tą. Veik tą. Atrodyk taip. Gebėk tą... Kokia viso to prasmė? – kassavaitinės grupės metu savęs klausia vyrai, nuo 20 iki 50 metų amžiaus. Kai pusė gyvenimo nugyventa, kai jau padariau viską, „ką reikia padaryti“, tada oficialiai patenku į žmonių kategoriją, kurioje legalu kelti klausimą: „Bet pala, o kam visa tai?“
Liūdesys aplanko supratus, kad šį kartą klausimas atėjo vienas. Be atsakymo.
Kai suprantu, kad padariau daugiau, negu pats tikėjausi, pasiekiau visus tikslus, įgyvendinau visas svajones – kai nebelieka, ko norėti, sakau sau „kokia fuckin prasmė visame tame?“
Tai situacija, kai viskas, kas iki šiol skatino veikti, nebemotyvuoja. Kai nurytos kitų tiesos pasirodo netikros. Kai primestų tikslų balionai subliūkšta. Tai vieta, į kurią atėjęs pamatai tą smėlio pilį, kurios statybų aikštelėje gyvenai didžiąją gyvenimo dalį.
Ir skaudu atsigręžti į tuos išblukusius prisiminimus, tas retas situacijas padrikai išsimėčiusias mano gyvenimo maršrute, kuomet apgraibom, sunkiai, vos apčiuopiamai, pavykdavo įsiklausyti į abstraktokus bet gyvybės pilnus vidinius impulsus, kurie kalbėjo apie prasmę. Kurie kalbėjo apie mane, šį pasaulį, ir grožį, galintį gimti dėka jųdviejų susitikimo.
Kaip prasmę įžvelgti kasdienybėje, kuri tapo panaši į neapibrėžtumo jūrą? Tikiu, kad atsakymas yra ten, iš kur ir klausimas kilo. Neapibrėžtume.
Visą gyvenimą praleidęs „veikti“ režime pamatau – tai mano geriausias ginklas kovoti su neapibrėžtumu, kurį pamatęs, dar iš toli, pajuntu stiprų nerimą (baimę be objekto). Tačiau tame pačiame neapibrėžtume, turiu nuojautą, slypi kažkas tikro ir nesuklastoto. Kažkas labai autentiško ir to, kam į akis pasižiūrėti iki šiol man neužteko ryžto.
Tai psichologinės krizės apibrėžimas: tik atsimušęs į sieną susivoki, kad to, kas buvo, jau nebėra, o to, kas bus, dar nėra. Kas yra – tai neapibrėžtumas, pilnu savo grožiu.
Svarbu savęs paklaust, kaip pasitinku neapibrėžtumą. Ar čia pat iš nerimo puolu pasauliui įrodinėti savo veiksnumo kompetencijas? Ar gebu išbūti su juo tiek, kiek prireiks, kol rūkui išsissklaidžius ims ryškėti tikrųjų poreikių kamienai?
Kartais būti ten, kur nežinau, man skauda.
Tada einu pas tą, kuriuo pasitikiu, ir kalbuosi. Ilgai. Apie tai, kad man gėda. Apie tai, kad nesijaučiu pakankamas vyras.
Pakankamas žmogus. Ir suprantu, kaip neapibrėžtumo pripildytas gyvenimo etapas kaip aliejų vanduo kelia, vieną po kitos, mano silpnybes. Mano šešėlyje paskandintas savybes.
Tas, kurių dalis manęs nebesitikėjo niekada išvysti. Ir kviečia į akistatą. Neapdirbtą, autentišką susitikimą su tuo, kas tikra - su visais „nelegaliais“ jausmais ir būsenom. Nes ten, giliai viduje, žinau, yra atsakymas į mano prasmės klausimą.
Todėl proporcingai tiek, kiek skauda man šiandien plaukti be švyturio, aš sukaupiu drąsos, kad atlaikyčiau akistatą su tuo, ko niekada nebuvau pažinęs. Su savimi.