Kam man tos emocijos?

„Neverkšlenk!“ „Nebūk boba.“ „Geros mergaitės niekada nepyksta…“ Kažkur girdėta?

Daugeliui mūsų vaikystėje teko girdėti tokius “padrąsinimus”. Nė patys nesupratome, kaip tokie žodžiai mūsų pasąmonėje įleido šaknis, kaip didžiulis storas barjeras mums reikšti ar jausti konkrečius jausmus. O kam iš viso reikia tų emocijų? Kokia jų nauda? Gal jausmai skirti tik sentimentaliesiems kad turėtų kuo laiką užimti?

Homo Sapiens – bendruomeniška rūšis. Mūsų bendruomeniškumas, tarp kita ko, veikiausiai yra priežastis, kodėl iš visų Sapiens rūšių išlikome būtent mes. O tam, kad būtume tarp kitų, kad kurtume su kitais santykius, esame priversti bendrauti. Sukontaktuoti mintimis dar ne visiems pasisekė. Tad turime bendrauti, kurti ryšį, megzti santykius.

Emocijos yra viena iš grandžių, kurios jungia mus ir mus supančius žmones. Juk norint užmegzti gilų ryšį su mums svarbiu žmogumi neužteks perskaityti jo biografijos - norėsime pajusti, ką reiškia būti šalia to žmogaus. 

Kitas dalykas yra asmeninis interesas. Gebėjimas įvardinti savo jausmus ir juos išreikšti yra psichologinės sveikatos pagrindas. Užuot sulaikę ir kaupę jausmines reakcijas savo pasąmonėje, juos išreikšdami mes ne tik kuriame darnius santykius su kitais, tačiau ir su savimi. Tai yra mūsų investicija į atsparumą psichologinėms ligoms.

Kai kurie žmonės gyvena tikėdami, kad dvasinis augimas yra už žemiško emocinio katilo ribų. Tokiu atveju emocijų raiška gali pasirodyti tarsi regresas: “kam man čia sukti galvą dėl tų žemiškų problemų? Geriau medituosiu ir stebėsiu kaip viskas praeina.” Tačiau tame yra pavojus. Jeigu mumyse jau kilo tam tikra emocija, pavyzdžiui, pyktis, reiškia, tai yra mūsų tikrovė. Ši psichinė reakcija į išorinius impulsus (pvz. šaukiantį vadovą arba neprašytus patarimus dalijančią mamą) yra tai, kas dabar mūsų psichikoje gyva ir aktyviai prašosi dėmesio.

Kiekviena emocija turi savo paskirtį. Nėra emocijos be priežasties. Jos visos susijusios su mūsų asmeniniais poreikiais: jei poreikiai patenkinami, kyla vienokios emocijos, jeigu nepatenkinami – kitokios. Mūsų kaip homo sapiens rūšies atstovų viena akivaizdžių atsakomybių yra pasirūpinti savo pačių poreikiais. Savo fiziologiniais poreikiais neretas pasirūpiname, tačiau įžengus į psichologinių poreikių teritoriją, tampa kebliau.

Vieni iš mūsų savo poreikius paslapčia sušluoja po kilimu ir didelę gyvenimo dalį tenkina kitų žmonių poreikius – neriasi iš kailio, kad įtiktų kitiems, iš jų mainais tikėdamiesi pripažinimo, priėmimo ir galiausiai nė patys nebesuprasdami ko. Kiti, atvirkščiai, pasikinkę savo tvirtai suręstą ego joja per gyvenimą iki paskutinio syvo išsunkdami kiekvieną sutiktą nuolankų pilietį. Įdomu tai, kad ir vienų, ir kitų viduje slypi universalūs poreikiai, kuriais dalijamės mes visi. Tai poreikiai ryšio, artumo, supratimo, priėmimo, meilės.

Kaip tuos poreikius pastebėti? Čia ir ateina į pagalbą emocijos. Nes kiekviena jų nurodo į mumyse šią akimirką iškilusį poreikį ar jų grupę. Atvėrę savo sąmonę emocijoms, išmokę jas pastebėti, galime įsivardinti ko mums reikia. O žinodami, ko mums reikia, tą galime daug lengviau pasiekti. Paradoksalu: kartais patenkinti savo poreikius yra daug paprasčiau, negu suvokti, kokie tie poreikiai yra!

Emocijos – gamtos mums padovanota rodyklė, skirta padėti suprasti save, įsivardinti ir patenkinti savo psichologinius poreikius. Emocijos taip pat yra natūralūs klijai, kurie santykiuose kuria gilų tarpusavio supratimą ir ilgalaikį pasitenkinimą. Aš tikiu, kad atpažinti ir atliepti savo emocinius impulsus yra mūsų dvasinė atsakomybė ir svarbus evoliucinio augimo aspektas.

Jei neturėtume emocijų, būtų kita kalba. Kad jau jas turime ir jie reiškiasi kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką, atpažinkime jas. Kaip žymus istorikas Yuval Noah Harari yra pasakęs, “kas bus 2050-aisiais ir kaip dirbtinis intelektas pakeis mūsų gyvenimus mes tikrai nežinome. Tačiau žinome, kad pokyčiai bus dramatiški ir kad jau turime pradėti jiems ruoštis” (Harari, 2011). Kaip pasiruošti artėjantiems pokyčiams? Užsidirbti daug pinigų neužteks. Mums reikia lavinti savo emocinį atsparumą, nes tik giliai save pažinę nepasimesime, kai pokyčiai taps tokie koncentruoti ir spartūs, jog pasirodys, kad nebėra į ką atsiremti.

Emocijų pažinimas yra svarbi mūsų asmeninio ir kolektyvinio augimo dalis. Neverta bandyti jos peršokti, jeigu norime pasitikti mūsų pačių protų kuriamus egzistencinius pokyčius, kurie prasideda jau šiandien.