Patogaus žmogaus dalia (4/5): kaip atgauti kontrolę

Kol tie, kas užaugo arčiau jautrios širdies ekstremumo, yra linkę įdarbint malonaus vyručio elgsenos repertuarą, kita pupoliacijos dalis, tradiciškai suprantamą „mačo“ vyriškumą sėkmingai įvaldę vyrai, nuo mažens lavinę stuburo savybes, turi ne ką džiaugsmingesnį likimą.

Stereotipai

Šie vyrai, kadangi jų pusėje yra visi visuomenės stereotipai, lieka uždaryti teritorijoje su labai aiškiai nubrėžtomis ribomis. Eiti už tų ribų prilygsta lipimui į antrą pagal aukštumą Himalajų viršūnę be virvių, be batų ir be palydos. Kitaip tariant, tai mirtinai pavojinga. O pavojinga išklysti už ribų dėl labai aiškios priežasties – nes būsi atstumtas visos vyrų bendruomenės, visuomenė tave išjuoks, liksi vienas ir nebus jokio kelio atgal. Koks jausmas, įsivaizdavus tokį scenarijų? Ne kažką... Tokios padėties norisi vengti bet kokia kaina.

Gerai, tuomet pasižiūrėkim, kas yra ribų viduje. Ten yra visai nemažai dalykų. Tikrai ne viskas – gal net pusės nėra to, ko norėtųsi – tačiau šis tas yra. Pavyzdžiui: vyrui galima būti stipriam, tiek fiziškai, tiek psichologiškai, vyrui galima rūpintis kitais: savo moterimi ir savo vaikais, rūpintis savo tėvais, važinėtis motociklu, intensyviai sportuoti, muštis su kitais vyrais, jei yra už ką, atrodyti tvirtai, būti užtikrintu. Sąrašas nebaigtinis, tačiau esminę mintį perteikia. Tai vienas iš mitų, kuriais gyvename, nurodantis, kaip vyras turėtų ir kaip neturėtų elgtis. Tai labai sveikas socialinis konstruktas, padedantis visuomenei evoliucionuoti ir išlikti ilgus amžius. Tačiau tuo pat metu tokios "gairės" turi savo kainą.

Vidutinis vyras turi ribotą įrankių arsenalą – įrankių tvarkytis su gyvenimo sunkumais, atpažinti ir įdarbinti savo emocijas, kurti ir palaikyti tvarius, sveikus santykius, kurie užaugintų psichologiškai sveikus vaikus su tvirtomis vertybėmis, aiškiomis asmeninėmis ribomis ir aukšta saviverte.

Emociškai nesukalibruotas

„Procesą, kai berniukas verčiamas atsiriboti nuo jausmų, vadiname ydingu emociniu auklėjimu – vaikas nemokomas sveikai emociškai prisirišti prie kitų žmonių, suprasti, ką jie jaučia, ir reikšti jausmus. <...> Spręsti konfliktus, reaguoti į nemalonias situacijas ar gyvenimo pokyčius berniukams tenka turint labai ribotą jausmų pasirinkimą. Jei įrankių dėžutėje yra tik plaktukas, viskas bus gerai tol, kol viskas veikia nepriekaištingai gerai arba nustačius gedimą užteks tik pakalti. Tačiau savaime aišku, kad jei gedimas sudėtingesnis, vien plaktuko nepakaks.“ (Kindlon & Thompson, 1999/2021)

Stipriai nukenčia psichologinis atsparumas. Bet kokie sunkesni emociniai išgyvenimai, tokie kaip skyrybos, atleidimas iš darbo, netektys ar kiti staigūs pokyčiai gyvenime vyrą pastato į teritoriją, kurioje jis nėra buvęs. Ir kadangi jam nebuvo leista net prisiliesti prie įrankių, skirtų dorotis su tokio pobūdžio iššūkiais (ypač tais, kurie reikalauja emocinio raštingumo), toks vyras atsiduria absoliučioje aklavietėje. Visi jautrūs vidiniai išgyvenimai šiame raudona linija apibrėžtame stereotipų stačiakampyje yra griežtai draudžiamoje zonoje. Kiekvienas žingsnis šios zonos link didina riziką būti bendruomenės atstumtam, kas, žiūrint iš vyro ego perspektyvos, prilygsta sunaikinimui, mirčiai. O tai reiškia, kad tikrai yra ko bijoti ir vengti.

Ne veltui didelė dalis vyrų, kurie išdrįsta kreiptis psichoterapijos, tą daro jau būdami gilioje krizėje, neretai su aukšta savižudybės rizika. Jie paprasčiausiai nežino, ką daryti su savo emocijomis. Kai po reikšmingo gyvenimo pokyčio emocijos užgriūna, kaip sniego griūtis, šie vyrai jaučiasi, lyg atsimušę kakta į sieną.

Kai nė vienas iš prieš tai veikusių metodų – ieškoti sprendimų, būti stipriu ir žygiuoti į priekį, kažkaip pratempti, bebaimiškai susidoroti su kilusiais sunkumais – paprasčiausiai nebeveikia, kai situacija reikalauja stoti į akistatą su savo paties giliausiu skausmu, sielvartu, liūdesiu, kalte ar gėda, tuomet vyras pasijunta, kaip vienišas pėstininkas kovoje su tanku. Niekas jo niekada nemokė, ką daryti kilus jausmams. Taip pat jam niekas nėra sakęs, kad jausti jausmus vyrui yra natūralu ir kad jo pasaulis nepasmerks, jei kurią dieną išdrįstų surizikuoti.

O kodėl savižudybių statistikos kreivės rodo tokius neproporcingus skaičius? Čia susivieniję Lietuvos vyrai pirmauja ne tik prieš moteris, bet ir prieš visų Europos ir beveik visų pasaulio tautų vyrus. Vyrai atlieka 82% visų Lietuvos savižudybių. Tam priežasčių gali būti daug ir įvairių: nuo to, kad vyrai geriau apgalvoja savižudybės planą ir dėl to jiems dažniau pasiseka, iki specifinių vaikystės patirčių, suformavusių vyro atsako į sudėtingas situacijas mechanizmą, ar to, kad Lietuvos vyrai yra labiau linkę į alkoholizmą, turi tendenciją užsisklęsti, o ne kalbėtis kai sunku, ar ilgo ir tamsaus okupacijos amžiaus kolektyviniai padariniai.

Savireguliacija

Mano nuomone esminis faktorius yra tai, jog vyrai nežino, kas valdo jų elgesį. Didelė dalis vyrų yra praradę ryšį su savo emociniu pasauliu – su vieta, kurioje nepastebint gimsta jų elgesio užuomazgos. Kitaip tariant, vyrų pusėje yra per daug nuryto į celofaną įvynioto sūrio (kitų žmonių įsitikinimų), ir per daug to sūrio yra nesuvirškinta. Kalbu apie nurytas kitų tiesas, terapijoje vadinamas introjektais. Manau, ši faktorius turi reikšmingą įtaką susikrimsti verčiančiai savižudybių statistikai Lietuvoje. Ir svarbu pažymėti, jog ši dalis yra tai, ką įmanoma ir salyginai nesudėtinga pakeisti.

Vienas iš būdų keisti situaciją yra susitvarkyti su tuo, kas ne tavo – visu tuo nurytu sūriu. O susitvarkyti su nesuvirškintu skrandžio turiniu galima tik dviem būdais: suvirškinti arba išvemti. Ir čia prieiname prie esminės savarankiško žmogaus savybės, savireguliacijos. Tai yra žmogaus gebėjimas atpažinti tai, kas jam naudinga, nuo to, kas nuodinga. Kitaip tariant, tai yra įprotis prieš valgant atidžiai patikrinti, ar sūris netyčia neįvyniotas į celofaną, ar jis šviežias, ar supelijęs - ir jeigu taip tai ar jis prancūsiškai supelijęs, ar lietuviškai. Taip pat prieš rijant paklausti savęs, ar aš iš vis mėgstu sūrį? Ir jei taip, tai ar šią akimirką jo noriu?

Tai įgūdis dėmesio dalį visada išlaikyti ties kontakto su pasauliu riba ir nuolat tikrintis, kaip mane veikia pasaulis, kaip aš jį veikiu, ir ar man visa tai tinka. Atėjus iki čia, tampa galimas savarankiškas ėjimas per gyvenimą, su pakankamai žema rizika aklai nuryti kažkieno kito įsitikinimus, pagal kuriuos nugyvenus dar vieną dešimtmetį tektų ilgai ir skausmingai žiaugčioti.

Šaltiniai:

Glover, R. A. (2000). No more Mr. Nice Guy. Philadelphia, PA: Running Press.

Kindlon, D., & Thompson, M. (1999/2021). Augant Kainui: kaip apsaugoti berniukų jausmų pasaulį. Vaga.

Rapson, J., & English, C. (2006). Anxious to Please: 7 Revolutionary Practices for the Chronically Nice. Sourcebooks.