Patogaus žmogaus dalia (1/4): kiek kainuoja noras įtikti kitiems

Nuo mažens save laikiau geru, nuoširdžiu, jautriu, empatišku; nešiausi giluminę prielaidą, kad pasaulis, pagal apibrėžimą, – gera vieta, ir žmonės jame atjaučiantys. Tik kuo toliau, tuo sudėtingiau darėsi į klausimą atsakyti, kas esu aš, kaip vienetas.

Santykiuose kartais ištinka toks psichologinis susiliejimas, kuomet save tapatiname su kitais: savo partneriu, artimaisiais, draugais, visu pasauliu. Kai atjauta sau reiškia atjautą kitiems, rūpinimasis savimi nebesiskiria nuo rūpinimosi kitais, tuomet kaip šalutinis viso to produktas gimsta slapti kontraktai ir manipuliatyvus elgesys. Kartais man atrodo, kad turiu ne vieno dešimtmečio senumo įprotį nublokšti save į tokį susiliejimą ne su vienu žmogumi, o su visais.

Slaptas kontraktas yra prielaida, kad kitas žmogus pats susipras patenkinti mano poreikius. Jei būsiu jam geras, tai ir jis man bus geras. Tai vienpusis susitarimas: jei patenkinsiu tavo poreikius, tu patenkinsi mano. Ir taip atsisakydamas savęs vardan kitų, sėju dirvą naujam įsitikinimui: jei būsiu pakankamai malonus kitiems, tada jie atlieps į mano poreikius. Įsitvirtina siekis įtikti kitiems. Retkarčiais, atidžiau apsidairęs, pastebiu, kad noras įtikti yra pagrindas, iš kurio kyla nemaža dalis pastangų mano gyvenime. Ši mintis dar dabar mane verčia gūžtis.

Visa tai kaip šešėlis lydi aukos vaidmuo. „Jei aš, žiūrėk, įdėjau šitiek pastangų, patyriau šitiek nepatogumų, šitaip apleidau save tam, kad tave pamaloninčiau, tikrai turėtum atsakyti tuo pačiu.“ Kai tokie mainai neįvyksta – kitas pats nesusipranta suteikti man to, ko aš noriu, – pasijuntu apleistas. Ir į visa tai teatsakau mintimi: “matyt aš nepakankamai pasistengiau. Matyt nebuvau pakankamai geras kitam.” Ir tokia slaptų kontraktų strategija tęsiasi.

Tą pastebėjus tampa aiškiau, kaip iš susiliejimo su žmonėmis kyla toksiškas noras įtikti. Kai matau save kaip pratęsimą kitų, o kitus – kaip pratęsimą manęs, tuomet tai yra natūralu: juk normalu tikėtis, kad viena organizmo dalis sureaguos į kitą organizmo dalį, ir nereikės siųsti “oficialios telegramos” su prašymu. Bet egzistencinė realybė yra kitokia. Žmonės, net ir gyvendami bendruomenėse, visuomenėse, šeimose ir turėdami artimų sielos ryšių, yra atskiri. Viena iš bazinių raidos pamokų kiekvienam yra pasirūpinti savo poreikiais – tiek fiziniais, tiek dvasiniais ar psichologiniais. O kad tai įvyktų, svarbu išmokti savo poreikius įvardinti ir iškomunikuoti.

Būtų gerai, jei pasaulis neprašytas suteiktų mums tą saugumą, intymumą ir meilę, kurią būdami vaikai galbūt patyrėme mamos glėbyje. Jei mūsų poreikiai būtų automatiškai patenkinti, būtų kur kas paprasčiau gyventi. Bet tada šis reikalas būtų per paprastas vadintis gyvenimu. Kaip Robert Glover savo knygoje No More Mr. Nice Guy yra pasakęs, “Nėra nieko, kas būtų atsiųstas į šį pasaulį tam, kad pasirūpintų mūsų poreikiais.”

Paradoksalu, tačiau norėdami pasaulyje gyventi pilnavertiškai, turime atsiskirti nuo jo ir susikurti savo atskirą tapatumą. Susikurti savarankišką, nuo kitų nepriklausomą, niekam neskolingą, save.