Ieškoti

Apie projekcijas santykiuose

Intymu. Ten, viduje - giliai. Kažkur ten, kur siekia tik prakaituotos mano sielos rankos, kurios atraitotomis rankovėmis įjunkusios vis minko mano slaptą, jautrų, tikrą gyvenimo patyrimą. Mano jausminį lobyną. Mano skausmų pandoros skrynią. Mano ekstatines akimirkas.


Keista, kai žmogui priartėjus prie manęs jis, atrodo, nieko panašaus neįtaria. Ir temato jis savo atspindį ant tobulai nupoliruoto stiklo. Veidrodžio, kuriame pats to nesuvokdamas aš atvaizduoju visa, kas to žmogaus viduje prašosi dėmesio. Visas savybes, kurias jis neša giliai savo tamsiame šešėlių ištaršytame maiše. Maiše, į kurį nuo pat mažens jis kemša savęs dalis, kurių kiti nepriima. Savęs dalis, kurioms mūsų socialiai sukurtame pasaulyje nebėra vietos.


Taip mes ir gyvenam.


Ateinu su bedugne gyvo patyrimo, su emociniais uraganais ir gaivališkom vilkduobėm, su pažeidžiamumo kalnynais. Į susitikimą su kitu ateidamas giliai viduje nešuosi visą savo autentiškumą, tačiau man niekas nepasakė, kaip jį išleisti į pasaulį. Kaip kitam, kuris man fucking rūpi, suteikti galimybę prisiliest prie to, kas manyje gyva.


Vienas, priėjęs prie manęs iš kairės ir nuo mano namo veidrodinių sienų pamatęs savo paties skausmo atspindžius, supranta, kad ė, su šituo nenoriu turėti nieko bendra. Arba kitas, priėjęs prie manęs iš dešinės ir nuo mano namo veidrodinių sienų pamatęs savo paties džiaugsmo atspindžius, supranta, kad nori būti mano draugu.


Taip ir gyvenam.


Kol viduje žiojėja skausminga praraja tarp mano ilgesio artumui - tikram žmogiškam dialogui, tam santykiui, kai aš ir tu tampame vienintelės tikros susitikimo akimirkos liudytojai - ir inertiško polinkio atstumui, suteikiančiam aiškumą, kryptį ir saugumą. Kol vyksta dvikova ir mano širdies noras susitikti lieka užmirštas, kažkas viduje kaskart numiršta. Vis bando prisikelti, ir vėl numiršta.


Taip ir gyvenam.


Kol mano intymumas pasauliui tebus neištesėtas pažadas, tol santykis su juo prilygs fasadų demonstracijai Ikėjos labirintuose.


Žinai, jau pavargau aš lyginti fasadus. Jie visada panašūs. O jei kiek skiriasi, mes gebam juos čia pat naujom dailylentėm iškloti taip, kad neatskirsi. Pavargau nuo pastangų. Ir nuo tų veidrodžių, per kuriuos nieko nesimato.


Tačiau leistis į intymumo kelionę nedrąsu. Labai nedrąsu. Atverdamas duris, kurių net rankena iš veidrodinio stiklo pagaminta, aš atveriu širdį pasauliui. Tam pačiam pasauliui, kuris kadaise sudavė smūgį, parbloškusį mane atatupstą, dar mažą vaikį, ant to grindinio nuo kurio atsikelti prireikė tiek laiko ir pastangų. Turėjau išmokti kalti veidrodžius, kad atsistočiau. Turėjau įprasti savo veidrodinį fasadą valyt nuo kitų spjūvių. Su begalinėm pastangom išmokau, kaip efektyviai spjaut ant kitų veidrodžių, ir kokiu chemikalu pasipurkšt, kad kaip nuo žąsies nubėgtų purvas.

Ir tam pačiam pasauliui šiandien man siūlote plačiai atvert duris?

Aš pagalvosiu, - sako mano vidinis diplomatas.


Go to hell you freakin bastard! - sako mano vidinis vaikas.


Nes ten daug skausmo. Ir ten daug pykčio, pasimetimo, vienišumo; ten daug gėdos ir nesaugumo. Ten daug bejėgiškumo, kurį norisi pridengt visais įmanomais būdais. Tame fone prašymas aklai atidaryt duris skamba mažų mažiausiai neadekvačiai.


Tačiau tikrovė kinta. Ir gyvenimo upė tekėdama atplukdo patirčių, susitikimų, akistatų, kurios supurto ir skatina suklusti. Taip, tikrai, čia yra daug gyvybės. Gyvybės, kuri geba išjudint senus vaikystės krešulius ir pravėdinti tą pripelijusį emocijų sandėliuką.


Gyvo susitikimo akimirkos ir intensyvaus ištirpimo dialoge patyrimas yra tai, kas mane skatina mokytis mylėti. Tai suteikia energijos perlipt savo ribotumą, kuriam pasmerkiau save tada, kai parblokštas ant grindinio - gulėdamas - aš prisiekiau sau visada ieškot saugumo.


Intymu. Žinai, žiūrėti į veidrodį yra tikrai intymu.

30 peržiūrų0 komentarų

Naujausi įrašai

Rodyti viską