Ji – su kuria jau 3 metus gyvenu partnerystėje – prieina prie manęs ir sako: „Mūsų santykyje aš kartais nesijaučiu svarbi...“ Akių kampučiuose pamatau ašaras.
Nežinau, suglumęs ar tiesiog prigautas pasijuntu. „Ar žinai, kaip tau tame galėčiau padėti?“ – bandau klausti. „Pasakyk tai“ – iškart pasigirsta atsakymas.
Sakinį „Tu man svarbi“ įgarsinu žodžiais tik tam, kad pamatyčiau kaip toli nuo manęs yra ta tiesa. Nepatogumas atmieštas gėda mane nubloškia gilyn į save. Kas yra, kad negaliu atvira širdimi pasižiūrėti jai į akis? Ką dangsto mano nevalinga šypsena ir impulsyvus juokas? Kokias čia barikadas statau? Nuo ko? Ką saugau?
Staiga pajuntu ryšio ilgesį ir skausmą viduje. Atrodo, lyg belsčiausi į duris, už kurių – mažas kambarėlis, kimšte prikimštas mano slapčiausių jausmų. Tai mano vidinių būsenų kolekcija, kurią pradėjau dar nemokėdamas kalbėti. O durys net vibruoja nuo įtampos. Atrodo tereikia rankeną priliesti ir jos prasprogs su dideliu intensyvumu. Ir pelėsio kvapas su gilia drėgme ir užmirštomis manęs dalelėmis, užsandarintomis nuo neatmenamų laikų, pradės kilti į paviršių.
Taip ir atsitiko. Ir jau ko gero antrą kartą šiame santykyje aš gaunu progą prisiliesti prie to skausmo, kurį sau nenustoju kurti kas akimirką stiprindamas savo „tamsaus sandėliuko“ sargybą. Jau nuo vaikystės – kai tik išmokau kalt vinis – aš tobulinu tą spyną, kalu papildomas duris, rezgu vis naują pabėgimo planą. Nuo ko? Nuo šilto, mylinčio, nuogo, atviro, tikro, santykio su kitais žmonėmis.
Ir mano akys patvino, kai tą įgarsinau žodžiais. Kai pasakiau, kad nesu pakankamai stiprus mylėti. Kad neturiu aš įgūdžio atverti širdį iki galo. Ir tą sakydamas aš pastebiu, kad patenku į teritoriją, kurios dar nepažįstu. Prisiliečiu prie to, kas taip smarkiai manyje ir taip smarkiai nauja. Jaučiuosi lyg bandyčiau panaudoti savo kūno raumenį, kurio tiek laiko nenaudojau, kad pamiršau jog jį turiu.
Šita patirtis man padėjo pamatyti, kad susitikimas santykyje – abipusis veiksmas. Ir dabar kai žiūriu Jai į akis, suprantu, kad mano intencija atnešti savęs tiek, kiek sugebu, į kasdienį mūsų pokalbį ar susitikimą akimis, priklauso nuo manęs. Ir tai kuria santykio tikrovę, kurioje gyvename.
Pamenu klausimą apie tobulo partnerio paieškas, kurį ilgą laiką vis kėliau. Apie to žmogaus, kuriam esi lemtas ir kurį sutikus, tada tai viskas sustos į savo vietas ir gyvenimas pasidarys lengvas. Bet tokio nėr. O jei ir būtų, tai nesu tikras ar tokių santykių norėčiau. Juk iššūkiai, kurie kyla iš skirtingumo, yra ilgalaikių santykių dovana. Per tai mes keičiamės. Per tai mes augame. Kaip jau cituotas Alain de Botton sakė, nebūna tobulų santykių – tačiau būna „pakankamai geri“.
Šiandien rašydamas aš klausiu savęs, kiek dar žmonių, be manęs, turi tokį tamsų sandėliuką savo viduje. Kiek dar santykių yra skurdinami tos per gyvenimą surinktos ir išdresiruotos sargybos, saugančios mus nuo tikrumo. Nuo atvirumo. Nuo mūsų pačių.