Ieškoti

Kai pyktis gydo

Atnaujinta: 2021-06-04

Stoviu dešimties žmonių rate ir spoksau suglumęs, kol jie visi kūno judesiais bando suvaidinti jausmą, užrašytą ant lapelio ir užklijuotą man ant nugaros. Jaunimo linijos praktinio užsiėmimo užduotis man - įvardinti jausmą, kurį kiti judesiais inscenizuoja.


Ir aš bandau. Ir niekaip nepataikau. Žmonės kaip išmanydami stengiasi, mainosi… Mane apima beviltiškumas. Tur


būt niekada neatspėsiu, pagalvoju. Užduotis užsitęsia, pajuntu nuovargį… Pastebiu, kad bejėgiškai jaučiuos ne tik aš, bet ir kiti.


Pasiduodu. Kapituliuoju. Nežinau!


Nuima popierėlį man nuo nugaros. O ten p


arašyta: "BEJĖGIŠKUMAS".


Net įsižeidžiu tai pamatęs. Pagalvoju: gal mokytoja tyčia parinko man popierėlį su tokiu užrašu? Per gyvenimą jau buvau pastebėjęs, kad mėgstu kartais priimti bejėgio poziciją ir leisti sprendimą priimti kitiems. Arba likimui. Nes taip lengviau - nebereikia nešti atsakomybės naštos.


Ir būtent su šiuo klausimu aš nuėjau į trijų dienų intensyvią terapijos grupę. Nuėjau beveik sirgdamas. O "beveik sirgau" jau kokį mėnesį. Ištisai, vis atkrentu ir vos atsistoju ant kojų, peršalimo simptomai vėl braškina kaulus.

Aišku, grupės metu nenagrinėjau savo peršalimo, bet buvo svarbu patyrinėti tai, kiek sau leidžiu už save pastovėti. Pradėjau vis dažniau sakyti tai, kas man svarbu. Nebenutylėti, išreikšti savo jausmus – net ir pyktį. Ypač pyktį.


Esu pradėjęs kolekcionuoti situacijas, kuomet viduje kylantis pyktis mane gelbsti – jis tarsi įgalina veikti, daryti, kurti, pasitikėti, išvaduoja iš bejėgiškumo jausmo. Tai buvo viena tokių situacijų.


Vakare, po antros terapijos dienos gulėdamas ant kilimo ir ilsėdamasis, pajutau viduje stiprų pyktį dėl to, kiek gyvenimo praleidžiu sirgdamas. Net dabar, ilsėdamasis, jaučiuosi silpnas, geriu vaistus nuo peršalimo, kad ištempčiau dieną. Supykau. Ant visos tos situacijos aš supykau taip stipriai, kaip niekada nebuvau supykęs. "Kiek galima?" - pagalvojau. "Kiek galima sirgti? Ar aš tikrai bejėgis ir tai man nuleista iš dangaus? Netikiu."


Labai aiškiai pajutau tą pyktį kūne, kylantį kažkur pilve ir pasiekiantį gerklę, tada ją taip užkaitinantį, kol nebelieka vietos gerklės skausmui, o vietoje to lieka jausmas, kad aš galiu. Kad aš turiu balsą. Kad galiu rinktis, kaip noriu eiti per gyvenimą. Tik nuo manęs priklauso, kokioje stovėsenoje esu kiekvieną akimirką, ir tai kuria mano savijautą, mano tikrovę. Pasidarė aišku kaip niekad anksčiau.


Nežinau ar tai, kad ryškiai jaučiu kūno pojūčius, yra vienas iš vipasanos pojūčių stebėjimo padarinių, o gal jis ir buvo be galo ryškus, tačiau tas pykčio sukeltas pojūtis man įstrigo. Aš jį įsiminiau. Jau tą vakarą grįžęs namo supratau, kad vaistų nebereikia.



7 peržiūros0 komentarų

Naujausi įrašai

Rodyti viską