Prieš 200 metų vyrų psichinei sveikatai iškilo pavojus. Industrinė revoliucija į bręstančio berniuko gyvenimą atnešė lemtingus pokyčius. Atsigręžiant į istoriją, iki šio laikmečio ryšys tarp tėvo ir jo sūnaus buvo itin glaudus: ardamas lauką kartu su savo tėvu berniukas per patyrimą mokėsi, ką reiškia būti vyru šiame pasaulyje. Kai kurie psichologai teigia, kad toks laikas turi fiziologinių pokyčių, kurie nulemia tolesnę bręstančio vyro raidą.
Įvykus industrinei revoliucijai, vyrams pradėjus dirbti gamyklose ar kitose kolektyvinėse darbovietėse, vidutinis tėvas namo grįžta vėlai, po darbo pavargęs ir irzlus - bendrauti su savo sūnumi jis nori mažiausiai. Taip berniuko ugdymas atitenka pagrinde motinai ir mokyklos mokytojoms, kurios taip pat daugumoje - moterys. Moterys turi gali puikiai auginti ir rūpintis berniuku, tačiau jos negali mokyti vyriškumo. Čia kyla esminė šiandienos problema.
Vyrai, kuriuos moterys moko, kaip būti vyrais, praranda savo autentiškumą. Lieka pasimetę tarp to, ką jiems pasakė, ir tų fiziologinių impulsų iš giliai, kurie neatitinka išmoktų standartų. Tai ir socialinė, ir psichologinė problema.
Viena vertus, sociumas, kuriame gėdinimo būdu palaikomi fiksuoti vyriškumo stereotipai, nepalieka vyrui erdvės pažinti tiek emocijų, kurios jį kuria, tiek vidinių fiziologinių bei psichologinių varų, tokių kaip seksualumas ir agresija. Kita vertus, introjektai - kitų žmonių įsitikinimai, kuriuos priimame be intelektinės atrankos - viduje kaupiasi ir trukdo mums pažinti, kas yra mums, kaip vyrams, autentiška. Galiausiai, radikalaus feminizmo bei čia kilusio termino “toksiškas vyriškumas” įtaka berniuko psichikoje kursto gėdą giliausiame identiteto lygmenyje - gėdą paties fakto, kad jis yra vyras.
Nuo 2016 m. dirbdamas su vyrais pastebiu, kad tai tiesa - daugelis jų šiandien neturi savo vyriškumo apibrėžimo. Daugumoje ilgalaikių vyrų grupių, kurias vedžiau per pastaruosius metus, susidūriau su vyrais, kurie jaučiasi giliai pasimetę ir bijo būti pamatyti. Daugelis jų nepasitiki savimi, yra patyrę ryšio su tėvu trūkumą ir ilgisi paprasto broliško bendravimo su kitais vyrais. Daugelį jų lydi nuolatinis bejėgiškumo jausmas.
Vienas iš būdų Lietuvos vyrų psichinės sveikatos statistinėms kreivėms padėti po ilgos pertraukos pasukti į viršų yra sukurti sąlygas, kur vyrai, palaikomi kitų vyrų, galėtų atsigręžti į save ir atidžiai pasižiūrėti, ką mato. Kad bejėgiškumą keistų atsakomybė už save ir savo gyvenimą. Kad norą pritapti ar beatodairiškai konkuruoti keistų buvimas sveikos palaikančių vyrų bendruomenės dalimi.
Tikiu, kad ateityje vyrų grupės taps norma. Susikurs erdvės, kuriose vyrams bus įprasta kalbėti savo giliausią tiesą ir dalintis savo nepagražintu gyvenimo patyrimu. Tai bus svarbus atspirties taškas, siekiant įgalinti mus, vyrus, atpažinti savo autentiškumą ir pilnai prisiimti atsakomybę už tai, kokį gyvenimą gyvename.